🧩#24 Kaip žaisti gyvenimą?
Personažai, kuriuose leidžiame ir neleidžiame sau būti.
Pastarosios savaitės - tikras įspūdžių pripildytas laikas.
Prabėgau pirmą savo pusmaratonį. Iškepiau 5 obuolių pyragus per 10 dienų. Daviau interviu Delfi apie per greitą miesto ritmą. Su draugais turėjom ilgą ir nuostabų digital detox savaitgalį gamtoje be jokių telefonų.
Gyvenimas - be galo įdomus ir žavingas. Tikras žaidimas.
Tu esi žaidėjas jame. Aš esu žaidėjas jame.
Kaip tą žaidimą žaisi - priklauso tik nuo tavęs.
Apie tai šiandien ir rašau :)
💡GenZ įdomybės
🔎 Naudinga. Įmonių archetipai. Atrask savo brendo asmenybę.
🔖 Istorija. 2000-tųjų Dot-com burbulas: ką iš jo galime pasiimti ir kaip tai liečia mūsų gyvenimus šiandien?
✍️ Įkvėpimui. Geriausių įmonių pavyzdiniai pardavimų el. laiškai.
😴 Laisvalaikiu. Cinetimes - kaip Netflix, tik nemokamai.
😮 Wow. Stimuliuok gyvenimą nuo pradžios iki galo. Kaip jis atrodo?
Žaidžiame gyvenimą.
Kol augam, savo žaidime esame galybė personažų.
Princesė. Gydytojas. Šuniukas. Mama. Kareivis. Drugelis. Užsišikėlis. Mielekas.
Ir gebame visuose juose pabūti, neprisirišti.
Trimetis krikštasūnis Jokūbėlis laksto po kambarį riaumodamas ir gąsdindamas:
- Jokūbėli, kas tu? - klausiam.
- As Drakuonaaas, grrrrr.
Bijaisi tokio mielo drakono.
Po pusvalandžio atbėga vėl riaumodamas:
-Oooo, koks drakonas! - sakau.
-Ne drakuoonas as jau, as - tigrassss, grrrr.
Tada jau va tigro bijai.
Geba Jokūbėlis per vieną dieną 10 tų personažų pakeisti.
Nesvarbu, kad visi panašiai atrodo. Kad ir tigro, ir drakono, ir varlytės “grrrr” vienodas.
Įsijaučiame ir leidžiam sau būti, kuo tik norim.
O va, tik plaukai ant krūtinės pradeda kaltis, ir kažkur savo personažus pametam. Susitapatinam su priimtiniausiu, kuriam mūsų “grrrr” labiausiai dera.
Ir tampam tuomet vairuotoju Mindaugu, projektų vadove Nijole, mėgstu kašį žaist Robke, kiemo šašlykų meistru Simu, startuperiu Matu, direktore Vaiva, architekte Elžbieta, buhalteriu Vidmantu.
Atrodo, kad tik susitapatinus su vienu personažu įgauname teisę save asmenybe vadinti.
Kitu atveju - baisu.
Kas meta studijas, keičia profesijas, ieško savęs, eksperimentuoja, kieno vienu sakiniu apibūdint neišeina - tai dar ne asmenybė. Ateivis kažkoks savęs neradęs, tokiam tik patarimus šašlykas Simas dalinti gali.
Bet tas vaikas kirba viduje visiems.
- Niekad negrojau, o gal patiktų?
- Kažkada bėgiojau, bet tiek laiko praėjo.. Gal pabandyti?
- Vaikystėj mokiausi blynus kepti, pakartočiau, bet Virga vistiek skaniau gamina…
- O, tapybos kursai! Gal įdomuuu, bet kur jau iš manęs tapytojas…
Grėsmingai tie nauji personažai atrodo.
Smalsu.
Bet nepatogu šiek tiek.
- Mano “grrr” netinka šitam,- sako plaukuota krūtinė.
O kaip žavu būtų, jei vis gi nepavyktų vienu sakiniu apibūdinti žmonių. Jei tartume:
”Mindaugas tai chore dainuoja! Ir koks gražus jo sodas užaugo. Knygą rašyt pradėjo! Ir dar vairuotojas!”
"Girdėjai, Nijolė somelje tapo, aiškina kokius vynus pirkti! Ir tapo paveikslus to vyno prigėrus! Su dviračiu pradėjo į darbą važinėti. Tai bent projektų vadovė!”
"Robkei atsibodo draugų čiurnas sulūžusias stebėt, kinezoterapiją pradėjo mokytis. O kokie geri pratimukai! Dar puodus žiedžia, kad rankos užsikačiotų labiau, lengviau raumenis minkyt būtų. Ir iš Simo Šašlykus raugt pradėjo mokytis. O Simas metė gert, dabar pirtis gamina, bitcoiną kasą ir klebonijoj patarnaut pradėjo eit sekmadieniais!”
"Matei, Matas, Vaiva, Elžbieta ir Vidmantas grupę sukūrė. Ne ne, prastai jie ten groja, bet groja, kaip faina, atsibodo apie tuos darbus jų klausytis. Dabar va galvoja dar obuolių muziejų atidaryt! Ir nori tapti akrobatiniais muzikantais, tai žongliruoja smuikais ten!".
Smalsumas - kaip prieskonis gyvenimui.
Gali valgyt tuos pervirtus grikius kasdien.
Arba gali patroškint svogūno su morkyte ant sviesto, įšaut druskos su raudona paprika. Kitaip viskas atrodys.
Daugybė personažų simbolizuoja ne pasimetimą.
Daugybė personažų rodo smalsumą.
Gyvybę.
C’mon, net Dievas tiek neapsisprendęs buvo, kokiu Dievu būt, kad galiausiai sako:
”Davai, chebryte, būsiu vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia”.
- Jokūbėliii, aš ateiviiiiis, grrrrrrr,- tariu grėsmingai tuo pat metu lėtai keldamas rankas.
Ir matau, kaip Jokūbėlio akys pradeda žibėti, jis pradeda juoktis ir trauktis. O tada veidą nuspalvina išdykėliška šypsenaa:
- O asss - sliekasss, grrrr, - taria Jokūbas.
Ir riaumojant prasideda prasideda slieko ir ateivio gaudynės.
Šypsenų pripildytos rūpinimosi vaikais dienos linkėdamas,
Antanas
Kaip "skaniai" susiskaitė ir kiek daug tiesos tame!