🧑🌾#23 Kodėl persikėliau gyventi į miestelį? [su nuotraukom]
🧑🌾#23 Kodėl persikėliau gyventi į miestelį? [su nuotraukom]
Apie leidimą širdžiai kalbėti. Apie išgirdimą. Baimę. Bei norą būti arčiau gamtos.
Kas kažkelintas laiškas būna kitoks. Asmeniškas pasidalinimas, kuo gyvenu.
Šis - taip pat bus toks. Kad galėtum geriau pažinti, kas gi į tavo pašto dėžutę besibeldžiantis Antanas. Kas žino, gal atsiras stipresnis ryšys, sugalvosi parašyti. O gal net ir aplankyti? :)
Neplanavau dalintis šia istorija naujienlaiškyje, bet kadangi labai gražių atsiliepimų sulaukiau po jos socialiniuose tinkluose, nusprendžiau pasidalinti ir su GenZ bendruomene ;)
💡GenZ įdomybės
Įkvėpimui. 100+ patarimų geresniam gyvenimui.
Atsikvėpimui. Kaip tvarkytis su stresu darbe ir iš tiesų atsigauti po perdegimo?
Įdomu. Du GPT-3 dirbtinio intelekto modeliai kalbasi vienas su kitu. Apie tapimą žmonėmis, apie seksą, apie kantrybę.
Smalsiems. Klaidos leidžia mokytis ir auginti inovacijas. Museum of Failure apie tai ir kalba - labai nepasisekusios inovacijos, į kurias šiandien galime pažvelgti iš ateities.
Linksmai. Jamink kartu su draugais online.
Bendradarbiaudamas su dirbtiniu intelektu sukūriau parodą, kurią galima apžiūrėti vaikštinėjant Labanoro giria. Aplankyk ;)
Aš išsikrausčiau gyventi į Švenčionėlius.
“Ta prasme, Antanai, nebenusišnekėk, ką tu ten veiksi?”, - klausė draugas.
Ir tikrai, reikia kažkokio neadekvatumo prieš modernų pasaulį turėti, kad būnant 24-erių išsikraustyt į kažkokį random, niekuo neypatingą miestelį su vos 4000 gyventojų.
Prieš kelis metus nusipirkus čia butą, pirminė idėja buvo, kad tai bus daugiau kaip vieta pabėgimui savaitgaliams, man ar draugams.
Grįžus po žiemos kelionių ir ilgų atostogų Tailande, buvau pasiilgęs Vilniaus. Kelias savaites gyvenau pas draugą ir mėgavausi gyvybe ir laisve pulsuojančiu sostinės ritmu.
Daug klausimų kažkaip nekilo, ką daryti toliau, tad gegužės pabaigoje pasiėmiau butą netoli stoties.
Vasariškai važinėjant tarp Vilniaus ir Švenčionėlių pradėjau stebėti, kaip jaučiuosi.
Ir iš tiesų, pripažinau, kad labai daug FOMO jaučiu būdamas mieste.
Tiek daug veiksmo, renginių, veiklų, galimybių, koncertų, žmonių, pakvietimų, visko visko, AAAAAAA.
O nuvažiuoji prie Labanoro.
Ir ramu.
Visa tai kyla tik iš tavęs pačio. Tik iš vidaus tiek pats FOMO, tiek ramuma.
Bet kartais aplinka leidžia įgalinti kažkurį jausmą stipriau.
Kiekvienam per savaitgalį pabuvus sodyboj, prie ežero, miestely ar gamtoj, dažnai viduj suvirpa žodžiai:
”Ahhh, kaip norėčiau taip dažniau…”
Suvirpėjo ir man.
Ir paklausiau tada savęs:
“Pala, o jei noriu, KODĖL negaliu taip dažniau?”
Suprantu, kad galiu. Tik baisu.
Pašaukia mus ta gamta, tos vietos. Klausimas, ar leidžiam sau tam šauksmui atsiliepti.
Baisu. Atsiliepi. Ir žiūri, kas gi bus toliau…
_____________________________________
Štai jau mėnuo, kai aš čia.
Gyvenu tikriausiai arčiausiai žemės per ilgą laiką.
Ryte atsikėlęs lekiu pabėgioti į Labanoro girią.
Pasigamini pusryčius su Valeros atvežtais ir pro langą paduotais naminiais kiaušiniais.
Keliauji į jaukiausią Šiaurės stotis coworkingą, kur jauties labiau kaip namie, nei ofise.
Papietaut ir kavos keliauji į naujai atsidariusias Bistro ,,Mėta" arba Pieninė. Kava ir Kultūra, kur abi savininkės vėl šiltai pasitinka.
Po darbų grįžus sesė Marija jau laukia su vakariene.
O vakare, kadangi nėra viso triukšmo aplink, leidi sau savęs klausyti.
Ir išgirdus keliauji veikti savo laimės veiklų.
Grot. Rinkt muzikos. Skaityt. Gamint. Pasivaikščiot. Žiūrėt filmą. Rašyt.
Paleidinėji vartotoją ir vėl mokaisi būti smalsiu kūrėju.
Gyvenam čia kaip ,,Friends" seriale su Miško uosto bendruomene.
Kai priešais tavo duris artimiausi žmonės Šarūnas ir Marija su vaikais užeina besišypsodami, antram aukšte visada ramybe spinduliuojanti Guoda, kartu pagrot i kiemely ateinantis Bakas. Gervuogių, šilaguogių, mėlynių ir kitų gėrybių priorganizuojanti Simona. Šiaip nuolatos lankantys ir važiuojantys draugai, su kuriais jau ne tik alaus išpampini kieman išėjęs, o realiai kuri ryšį, nuotykius ir prisiminimus, nes susitinki ne valandai, o bent dienai.
Jie pastangų įdeda atvykti. Tu - pasirūpinti. Taip ir jauti, kaip gylis visai kitoks atsiranda su bičiuliais.
Tuo pačiu ir daug daugiau fokuso į dalykus, kurie tikrai svarbūs. Vien todėl, kad triukšmo aplink mažiau :)
Džiaugiesi, stiprėji, rimsti, klausai.
Ir žiaumodamas ką tik Marijos iškeptas paguodos spurgytes po pralaimėjimo vokiečiams rašai, kaip gera gyventi Švenčionėliuose 💛
P.S. Apie Švenčionėlius su Šarūnu pasakojom ir LRT, kas nori daugiau sužinoti, čia straipsnis visas :)
P.P.S Jei norite ir jūs apsilankyti Švenčionėliuose ir susipažinti - rašykit į Šiaurės Stoties FB ir užsirezervuokit vietą (pasakykit, kad nuo Antano, nemokamai pirmas kartas bus:)). O jei norite pabūti ilgiau - galite pasiimti ir vieną iš nuostabių Airbnb Traukinių namuose (tam pačiam koridoriuj gyvensim :D)
”Paskaityk knygą” dienos proga patogios sofos ir įdomių skyrių linkėdamas,
Antanas